žaibuoti

žaibúoti, -úoja, -ãvo intr. KBII199, Sch242, KI248, K, Rtr, Š; SD16, R, R78,343,399, MŽ, MŽ103,459,538, D.Pošk, Sut, N, M, L, ŠT35 1. ppr. impers. žaibui rodytis, blyksėti, plykstelėti: Žaibúoja žaibai, t. y. blykščio[ja] J. Toli kur žaibúoja, bet griausmo negirdėti DŽ. Vienu tarpu labai lijo, žaibãvo Všv. Dangus apsiniaukės, žaibúo[ja], būs lytaus Plšk. Nuog ryti žaibãv[o], trinkčiojo, o nelija DrskŽ. Vakare griovė, labai žaibãvo LKT190(Lkš). Žaibas, kai kryžium žaibúoja, baisu Aps. Kad pradėjo žaibúot, perkūnuot, kad pagavo lyt! Jrb. Žaibãvo nuolat, ale lietus nelijo LKT251(Šd). Negriaudžia, tik žaibúoja, rūdį krečia Klt. Užeina debesys, teip didelis, teipgi žaibúoja Šmn. Labai žaibãv[o] ir labai žmonis degino Rdm. Mes, da kai augom, būdavo, teip griaudžia, teip žaibúoja, tai, būdavo, žegnojams Antš. Iš visų pusių žaibavo ir grumėjo be paliovos J.Sav. Kai žaibuoja, negalima rodyti pirštu LTR(VšR). Kuomet Perkūnas botagu pliaukšteli, tai žaibuoja LTR(Mrj). Žaibúok, žaibeli, trenk, perkūnėli, nutrenk mano vyrelį LB18. Ogi vieną kartą ir žaibavo, ir buvo skaudingas perkūno šūvis girdėtas Kel1860,28. Nes kaip žaibas, žaibuodamas nuog vienos šalies, kuri yra padangėms, iki antra …, žiba, taip bus ir sūnus žmogaus dienoj savo BtLuk17,24. | prk.: Ale toks skausmas, kad net akỹs žaibúoja Sur. Kur dūšelė randa baiminga, kad zokanas prieš ją žaibuoja, įlandelę pakajingą LC1881,22. ^ Po apačia žaibuoja, ant viršaus kunkuliuoja (puodas verda) LTR(An). | refl. Rdš: Žaibúojas tankiai, nebūs riešutų Dr. Dangus žaibuojas, tviska Ggr. ║ pers. žaibus siųsti: Bet kas per aukštai į juodus debesis kopa, tam daugsyk Perkūns žaibúodams liepia sugrįžti K.Donel. Eikite … ir apžvalgykite sūnų Dievo, ne širdyje amžinojo Tėvo savo, bet ant kelių mergos motinos jo, … ne žaibuojantį ant dangaus, bet verkiantį ir drebantį prakarte DP38. Jis šovė strėles (žiebus) savo ir išbarstė jas. Jis didžiai davė žaibėti (paraštėje žaibavo) ir išgandino juos BBPs18,15. 2. plyksčioti, žybčioti: Pamačiau – ugnis žaibúoja malkose ant kaktos pečiaus J. Alijošius važiuoja [per dangų], tai arkliai, sako, lekia kaustyti packavom, tai ugnė žaibúoja iš jo kojų (ps.) DrskŽ. Net žaibúoja iš gerklės velniui, akmenį kad graužia (ps.) Všn. Iš po žirgo kojytėlių ugnelė žaibavo LTR(Kp). Ir saulė temė, ir žvaigždės žaibavo V.Krėv. Kazimieras pleškino pernykščius naminės kamblius, skeltuvas žaibavo iki vidurnakčio P.Andr. Eilė žaibuojančių akmenaičių spinduliavo po jos kaklo Žem. Ugnimi žaibuokit, dalgiai! Vėtrom gausk, daina! B.Sruog. | prk.: Į vidų inėjo tvirtas, raudonas, dideliais uostais, žaibuojančiomis akimis vyras J.Jabl(Žem). [Katės] akys žaibuodavo žalsvai, mėlynai I.Simon. Arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti K.Bor. ^ Cimbalas vimbalas visus laukus sulygina, ir žagrelė nešokuoja, ir dalgelė nežaibúoja (volas) Slk. 3. Grž tarpais būti ryškiai matomam, švysčioti: Susisiūk kelnes, užpakalis žaibúoja Jnš. Kas ten tavo žaibuoja? LTR(Rs). Bliuskos pažarsčiai žaibúoja (prairę) Pc. | refl. Rod: Tai jy apsirengė tokia suknele, kad jos visas kūnas žaibuojas LTR(Kb). ║ eiti švysčiojant kuo: Duok užlopysiu kelnes, ką čia nuoga rūra žaibúoji Aln. 4. Jrb prk. piktai, niūriai žvelgti, žvilgčioti, dėbčioti: Daba greitai, čia mylias, čia jau žaibúo[ja] vienas į kitą Krš. Akim žaibavo iš padilbų Tr. Na, nešam nešam, nes matai, kaip Daugvilienė žaibuoja. Dar trenks… K.Saj. Raukyki kaktą, akimis žaibuok, kaip nori tik V.Kudir. | Jis degte degė, žaibavo piktumu ir neapykanta LzP. | refl. Snt. 5. skausmui varstyti, raižyti: Jau kelinta diena žaibúoja čia po pilvu Slm.

◊ kul̃nys žaibúoja apie greitą bėgimą: Bėga abudu (velnias ir zuikis), kad kulnys žaibuoja BsMtII75(Nm).

\ žaibuoti; apžaibuoti; atžaibuoti; įžaibuoti; išžaibuoti; nužaibuoti; pažaibuoti; paržaibuoti; prižaibuoti; sužaibuoti; užžaibuoti